Tada aš sakiau, kad tai neprives prie objektyvaus sprendimo ar susitarimo. Tada tu sakei, kad nu ir tegu filosofuoja apie aukštesnį gėrį.
Bet juk niekam ir nereikia to objektyvaus sprendimo moraliniais klausimais, reikia tik naudingo, veikiančio, visus tenkinančio sprendimo. O kaip jo pasiekti tai jau seniai žinoma, yra įvairūs būdai. Gali vieni žmonės įtikinti kitus, galima balsuoti, galima išsirinkti vadovą kuris tuos sprendimus priiminės, gali stipresni primesti silpnesniems ir taip toliau. Galiausiai galima sugalvoti kažkokias paprastesnes, veikiančias sistemas, nusakančias kada galima naudoti prievartą, kada ne. pvz. „įstatymai“. Tūkstančius metų žmonės daugmaž sėkmingai priima sprendimus
Sprendimas sugalvoti dar vieną kažkokią naują ir labai sudėtingą, pagal kurią visada viską galima apskaičiuoti, turi dvi problemas: pirma, kad ji greičiausiai neveiks, t.y. anksčiau ar vėliau ja naudodamiesi prieisime išvados kad kažkas yra geras dalykas, ką didelis kiekis žmonių širdy laikys blogu dalyku. Kadangi mano nuomone mūsų moralė yra ypatingai nenuosekli, pilna ad hocų. Kita problema, reikės visus
priversti jos laikytis
Pvz.: įtikink tu katalikų kunigą, kad moteris turi teisę į abortą, ar kad homoseksualios poros nori socialinių garantijų, kurios įgaunamos sudarant santuoką. Tuščias reikalas.
Nesusilaikiau: ar tave įtikinti, kad moterys neturi teisės į abortą, būtų lengviau nei katalikų kunigą – atvirkščiu dalyku?
Svarbu, kad nėra poreikio visus įtikinti viskuo. Ne tik kad nebūtina, bet ir naudinga. Nuomonių skirtumas turi privalumų. Tiesiog susitaikyk, kad ne viską galima išmatuoti ir objektyviai įvertinti. Žmonės visada turės skirtingas nuomones įvairiais klausimais. Pavyzdžiui, mano nuomonė dėl objektyvios sistemos reikalingumo skiriasi nuo tavosios.