OK, jei rimtai, kilo toks klausimas. Juodosios skylės tipo masyvėja įtraukdamos aplinkinius objektus, kurie patenka už įvykių horizonto, įtraukiami į centrą ir galiausiai išnyksta, padidindami masę singuliarumo taške. Pvz., Vikipedijoje rašo taip:
Kiek suprantu, procesas vyksta objektyviai ir patikrinamai, t.y. jos didėja (ilgėja Švarcšildo spindulys), padidėja gravitacija, kuri atitinkamai įtakoja aplinkinius kūnus ir panašiai.After a black hole has formed, it can continue to grow by absorbing mass from its surroundings. By absorbing other stars and merging with other black holes, supermassive black holes of millions of solar masses (M☉) may form.
Bet tuo pačiu yra rašoma, kad išorinio stebėtojo atžvilgiu, joks kūnas niekada nekerta įvykių horizonto, kadangi artėjant prie jo, laikas be galo sulėtėja. Kūnai atrodo tarsi kristų link juodosios skylės centro, vis lėčiau ir lėčiau, ir taip amžinai krenta, kol praktiškai sustoja. Kiek suprantu, tai irgi yra „objektyvus“ faktas, t.y. ne kokia iliuzija ar optinė apgaulė.
Gautųsi, kad į juodasias skyles niekas niekada nepatenka ir jos niekada nepadidėja. Galbūt reikėtų suprasti, kad padidėja bendra masė viso to keisto darinio su singuliarumo tašku centre ir krūva amžinai į jį krentančio šlamšto (buvusios planetos, asteroidai, žvaigždės...) ties švarcšildo spindulio riba? Ir, beje, jei nuskristume prie masyvios juodosios skylės, ar tą ir išvystume – sferą, sudarytą iš visokio vidun amžinai krentančio šlamšto? Bet tokius dalykus jau matytume ir teleskopais, tikriausiai. O kol kas juodosios skylės „stebimos“ tik netiesiogiai.
Tai mano klausimas būtų, kodėl visi pasaulio astrofizikai mums meluoja? Arba jei jie klysta, tai kur ir kodėl klysta? Na ir mažiausiai tikėtinu atveju, jei klystu aš, tai kur ir ką ne taip supratau?