Taip, žinau, kad diskusijos žmonių nuomonės beveik niekada nepakeičia, ir nėra protinga to tikėtis, ta prasme nesitikėk, not gonna happen. Bet ne tai turiu omenyje.Visi kada nors dalyvavę diskusijose wrote:
Ne
Šis sentimentas yra labai populiarus tarp vadinamųjų skeptikų, intelektualų ir kitų padiskutuojančių žmonių. Dažnai stebimasi, kodėl diskusijose niekas nepakeičia nuomonės. Net pusė, oponento supratimu akivaizdžiai diskusiją pralaiminti, t.y. visos pusės. Juk išsakėme tokius gerus argumentus ir davėme tokius fainus linkus ir oponentai nesugebėjo nieko doro atsakyti išskyrus savo blogus argumentus ir blogus linkus. Matyt labai užsispyrę ir bijo prisipažinti klystantys.Svetimas wrote: kažkieno nuoširdi nepiktybiška nuomonė. Kuri diskusijos metu gali pasikeisti. Tik kažkodėl realybėje tai įvyksta rečiau, nei norėtųsi.
Bet aš manau, kad yra racionalu ir protinga nekeisti nuomonės dėl diskusijos, ir todėl iš kitų racionalių ir protingų žmonių turėtume tikėtis, kad jie nekeis. Gal būt nenoras pralaimėti diskusijos vaidina kažkokį psichologinį vaidmenį, ir nenoras prisipažinti klydus (kad ir prieš save) irgi kažkokį vaidina, bet pastaruoju labai abejoju. Mat realiame gyvenime turbūt nesu sutikęs tokių žmonių. Niekam ne problema „prisipažinti“ klydus kur įsitikinimai nebuvo labai stiprūs, gūžteli pečiais, OK, nežinojau, dabar žinosiu. Anksčiau maniau kitaip. Cool. Jei problema būtų pats fakto suklydus prisipažinimas, tai įsitikinimų stiprumas juk neturėtų turėti reikšmės.
Tačiau diskusija su visais fainais linkais ir argumentais yra tiesiog nepakankama, kad pakeisti žmonių nuomonę klausimais, kuriais turime stiprius įsitikinimus. Nes tie įsitikinimai paremti milžiniškų informacijos ir įrodymų kiekiu. Turiu omeny žinoma, kad pats žmogus tą laiko įrodymais.
Imkime tikėjimą Dievu. Tikintysis, ypač labiau religinis ir bendraujantis su kitais panašiais, turi milžinišką kiekį jo įsitikinimus patvirtinančios informacijos. Jis girdėjęs daug atvejų, kai žmonės pasakodavo apie asmeninius potyrius. Žino daug stebuklingų išgijimų, Marijos apsireiškimų, žino kad šimtai milijonų žmonių pasaulyje irgi tuo tiki, žino kad jo gyvenimas susitvarkė atsivertus į Jėzų, žino, kad pasaulis negali atsirasti savaime be Kūrėjo, žino, kad istorikai pripažįsta Jėzų istoriniu asmeniu, žino, kad va ežiukas, ir t.t. ir t.t. Kiekvieną dieną jo gyvenime aplinka tik stiprina tą tikėjimą, jis bendrauja su panašiai mąstančiais žmonėmis, skaito atitinkamą literatūrą, žiūri atitinkamas naujienas ar filmus ir t.t. Ir tada sykį užsukęs į forumą perskaito, kad Dievo nėra nes moksliškai jo niekas neatrado. Ir kad stebuklai nr. 4, 3 ir 18 gali būti paaiškinami kitaip. Eh? Čia dėl tiek reikia atsisakyti ankstesnių įsitikinimų?
Arba imkime ateistą. Jis skaito ateistines knygas, jis žino, kiek visokių paaiškinimų galimi stebuklams, kaip niekur realiai nereikia dievo hipotezės nes viskas paaiškinama paprasčiau, kokie tuščiažodžiavimai ir žongliravimai tėra teologiniai argumentai, kaip Jėzaus istoriškumas tėra istorikų konsensuso reikalas be jokių apčiuopiamų įrodymų, o ir istorinis Jėzus dar nelygu Dievo sūnui Jėzui, jis žino, kad ežiukas atsirado nes genai ir evoliucija. Kas dieną jo gyvenimas reinforcija šį įsitikinimą. Jis bendrauja su draugais ateistais, kartais paklauso ateistinių podcastų, paskaito Dawkinsą, ir t.t. Ir vieną dieną forume jam parašo, kad Kalabybiškėse debesyse matytas Marijos atvaizdas. Ir kad to atvaizdo susidarymo dar niekas nepaneigė ir nepaaiškino. Oh. Čia dėl tiek reikia tapti tikinčiuoju?
Manau, žmonės, kurie diskusijose keičia nuomones, neskaitant išimtinai retų atvejų, yra kvaili. Jie tiesiog patiki tuo, ką perskaitė/išgirdo paskutinį. O mąstantys žmonės visada žino, kad oponentų pateikta informacija gali būti tendencinga, netiksli, nepilna, iškraipyta, pilnai išgalvota, paaiškinama kitaip ir t.t. Net jei duotu momentu nerandame, kur prie jos prisikabinti. Ir vienas ar keli pateikti so called pavyzdžiai niekada neatsvers visos tos priešingos informacijos, kurią pašnekovas manosi turįs sukaupęs per daug gyvenimo metų. Manau daugų daugiausia, ko galime protingai tikėtis, yra kad žmonės pripažins mažytę galimybę jog oponentas gali būti dalinai, kažkiek teisus. Turiu omeny, nuoširdžiai pripažins sau pačiam, o ne pakartos išmoktą skepbabble. Todėl reikėtų atsisakyti tų sentimentų ir padejavimų, kad žmonės diskusijose nekeičia nuomonės. Kaip mano kiti?