Ar įmanoma racionaliai parsinti, suprasti emocijas, jausmus?
Pradžioj šiokia tokia labai nerimta intriga, kad gal ši tema būtų kažkiek įdomesnė.
Mane neperseniausiai prajuokino vienas dalykas.
Bendradarbė buvo atspaudinusi vat štai tokį emocijų ratą:
Bežiūrinėjant man jį, akis užkliuvo ant "sceptical", "dismissive", "critical"... O jie yra "angry" skiltyje. Manau, jūs supratot mano asociacijas.
Dar pažiūrėjau, kad "happy" skiltyje yra "curious", "inquisitive", "interested".
Man kažkodėl iš karto toptelėjo intuityvi mintis, jog tas pats dalykas (formaliai sausa kognityvine prasme) skirtingiems žmonėms ar net tam pačiam žmogui (skirtingu laiku ar prie skirtingų aplinkybių) gali labai nesunkiai pasislinkti iš "happy" į "angry" ir atvirkščiai.
Savo laiku mane šiek tiek buvo sudominęs Rokiškio Rabinovičiaus 48 pagrindinės emocijos ir Robert Plutchik emocijų ratas straipsnelis. Šiaip nemažai kas tame straipsnelyje man savo esme šiek tiek primena alchemiją, tačiau sutikčiau su jo pagrindine mintimi, kad žmonių emocinis pasaulis yra labai sudėtingas dalykas, kuris apčiuopiamų rezultatų prasme (palyginus, pavyzdžiui, su šių dienų technologinių mokslų pasiekimais) yra menkai ištyrinėtas ir suprastas.
Taigi, klausimai.
Kiek reikšmingą dalį žmonių gyvenime, jūsų manymu, užima emocijos, jausmai?
Kiek verti mūsų sąmoningo dėmesio yra šitie dalykai?
Ar įmanoma bent kiek rimčiau racionaliai suprasti emocijas? Pavyzdžiui, bent jau savo? Ir ar verta tai daryti?
Kokie būtų jūsų pamąstymai, spėjimai ar pabrainstorminimai šia tema?
Mane neperseniausiai prajuokino vienas dalykas.
Bendradarbė buvo atspaudinusi vat štai tokį emocijų ratą:
Bežiūrinėjant man jį, akis užkliuvo ant "sceptical", "dismissive", "critical"... O jie yra "angry" skiltyje. Manau, jūs supratot mano asociacijas.
Dar pažiūrėjau, kad "happy" skiltyje yra "curious", "inquisitive", "interested".
Man kažkodėl iš karto toptelėjo intuityvi mintis, jog tas pats dalykas (formaliai sausa kognityvine prasme) skirtingiems žmonėms ar net tam pačiam žmogui (skirtingu laiku ar prie skirtingų aplinkybių) gali labai nesunkiai pasislinkti iš "happy" į "angry" ir atvirkščiai.
Savo laiku mane šiek tiek buvo sudominęs Rokiškio Rabinovičiaus 48 pagrindinės emocijos ir Robert Plutchik emocijų ratas straipsnelis. Šiaip nemažai kas tame straipsnelyje man savo esme šiek tiek primena alchemiją, tačiau sutikčiau su jo pagrindine mintimi, kad žmonių emocinis pasaulis yra labai sudėtingas dalykas, kuris apčiuopiamų rezultatų prasme (palyginus, pavyzdžiui, su šių dienų technologinių mokslų pasiekimais) yra menkai ištyrinėtas ir suprastas.
Taigi, klausimai.
Kiek reikšmingą dalį žmonių gyvenime, jūsų manymu, užima emocijos, jausmai?
Kiek verti mūsų sąmoningo dėmesio yra šitie dalykai?
Ar įmanoma bent kiek rimčiau racionaliai suprasti emocijas? Pavyzdžiui, bent jau savo? Ir ar verta tai daryti?
Kokie būtų jūsų pamąstymai, spėjimai ar pabrainstorminimai šia tema?
Vyru netiek, moteru labai reiksminga dali.
Ziurint kokia situacija ir ka nori pasiekti. Jei nori laimeti pokerio zaidima labai svarbu visas savo emocijas suvaldyti. Jei nori isgyventi salia pikto zmogaus su ginklu rankoje, labai svarbu suprasti ir paveikti jo emocijas. Jei nori padaryti moteri laiminga svarbu suprasti jos emocijas (bent kiek tai realistiskai imanoma). Jei nori parduoti produkta, svarbu suprasti savo klientu emocijas ir t.t
Beabejo imanoma, vien jau faktas, kad emocijos turi pavadinimus, del kuriu dauguma sutaria, reiskia, kad tai yra tam tikra prasme objektai, kuriuos galima sistemizuoti, numatyti, prognozuoti ir t.t.
Pries pamatant tavo bendradarbes atspausdinta lapa niekada nesusimasciau, kad tu emociju yra tiek daug. Jei butu reikeje is lepmos speti ksaiciu buciau sakes kokiu 10-15. Nors skaitant ta rata, atrodo, kad kiekviena atpazystu ir skiriu nuo kitu. Bet geriau paziurejus, gal ir nelabai skiriu, nes daugelis skamba, kaip sinonimai. Ir tai man labai primine sita paveiksleli:
Sprendžiant iš šio straipsnio (žiūr. nuorodą žemiau), jausmai yra kaip tik racionalūs:
http://8diena.lt/2018/09/19/jurga-dapke ... ipologija/
http://8diena.lt/2018/09/19/jurga-dapke ... ipologija/
Nope. Mūsų prisiveistų per daug, neužtektų visiems maisto ir daliai žmonių tektų keltis kažkur horizonto kryptimi.
Man kartais atrodo, kad smalsumas suaugusiam žmogui yra labiau išimtis nei taisyklė. Vaikai, taip, turi begalinius smalsumo kiekius, o suaugę dažnai smalsumą net niekina.
Nebandžiau, bet tiesiog imu prielaidą, jog didžiulis smalsumas vaikui svarbu, nes padeda greitai išmokti išgyvenimui reikalingus dalykus. Suaugus, kuomet tas žinias reikia taikyti, jis dažnai tapdavo šiokiu tokiu trukdžiu, todėl bręstant tipišku atveju pamažu silpnėja.suprasti smalsumą ir jo prigimtį?
Man žinok tavo pažadai neįsimena nei penkioms minutėms. Bet neseniai kalbėjausi kitur šia tema, prisiminiau, kad lyg skepforume buvo panašus topicas, pasiieškojau ką čia žmonės protingo pasakę, susiradau ir va
Man čia turėtų rūpėti?
Gal kiek ir paglosto savimeilę, kad mane laikai vieninteliu šio forumo skaitytoju, dėl kurio būtų verta kažką rašyti jei skaityčiau. Bet labai nedaug.
Ok, supratau tave garsiai ir aiškiai - aš tau totaliai visiškai absoliučiai nerūpiu. Nė mažumėlės. Absoliutus rūpesčio nulis, pilna nebūtis. Fucking juodoji empatijos skylė, iš kurios neištrūksta anei vienutėlis rūpesčio kvantelis. Net visai mažytis.