Lionginas wrote: ↑2018-10-25 08:07
Labiausiai tai nervina nelogiški scenarijaus posūkiai. Na tipo, siųsti į kosmosą naftininkus, nes juos lengviau apmokyti būti astronautais nei astronautus išmokyti gręžti ir panašiai. Arba Interstellar, kur pasirenkamas itin keistas ir sudėtingas būdas perduoti informaciją apie fizikines formules "per meilę" ir gravitacines bangas. Arba Matrica, žmonių panaudojimas kaip baterijų. Arba Žemės okupavimas dėl vandens, nors kosmose to vandens ir taip pilna, ir nereikia su niekuo dėl jo kariauti. Gal man tik taip tik atrodo, bet tikrai atrodo, kad keisti sprendimai jau yra tapę sci-fi žanro dalimi. Pažiūrėjus labai jau dažnai lieka jausmas, kad scenaristai tiesiog per mažai stengėsi.
Čia sutinku beveik šimtu procentų. Beveik, nes manau, kad filmui per se nebūtinas protingas ar logiškas siužetas. Pamėginsiu paaiškinti palyginimu. Operoje, miuzikle dainuoja. Ir groja muzika. Realiame gyvenime žmonės taip nebendrauja ir muzika nuolat negroja ir backgrounde šokių numerių nebūna. Bet tiesiog yra toks
meno kūrinio žanras, kur siužetas, idėjos, personažai atskleidžiami tokiu būdu. Panašiai ir filmai, galima padaryti gerų filmų, kuriose yra daug „nerealistiškų“ ar net kvailų dalykų, ir ne tik komedijas. Bet yra labai svarbu nuo pat pirmų kadrų parodyti, koks čia žanras ir ko žiūrovui tikėtis. Žinoma, kad žiūrėdamas Watchmen ar Sin City, keliu visai kitus reikalavimus, nei žiūrėdamas Interstellar. Matricai
kažkiek atleidžiu, ten sunkus atvejis, siužetas toks pripainiotas kad išvis ten niekas logiškai nepaaiškinama. Tiesiog gražių vaizdų rinkinys, deja deja. Visi kiti tavo pavyzdžiai išties yra apgailėtinas darbas. Interstellar tikrai ne blogiausias, kas liečia fiziką, bet aš jį
labai mėgstu kritikuoti dėl tos priežasties, kad savo reklamos kampanijose pabrėžinėdavo, koks jis „moksliškas“. Bitch, please. Aš labiau moksliškus dalykus padarau tualete kelis kart per dieną.
Dėl mokslinio tikslumo, tai labiau mėgstu hard sci-fi, bet tai nėra labai esminga. Nors kartais būna labai erzinančių dalykų, kaip pvz. kažkuriame ten filme pateka Saulė ir išdegina astronautui akis, nors Žemėje žmonės žiūri lygiai į tą pačią Saulę ir nič nieko nenutinka
Arba, kulminacinis Gravity momentas su šniūru - begaliniai tūpa, neturiu net žodžių. Nors, kaip jau sakiau, tai nervina mažiau už kvailus scenarijaus posūkius.
Aš irgi panašiai. Man patinka daug žanrų, bet hard SF ypač patinka tuo, kad sukurti geram hard SF reikia įdėti labai daug darbo, padaryti labai daug researcho, suderinti bent jau pakenčiamą moksliškumą su įdomiu siužetu ir panašiai. Bet hard sf filmų greitosiomis nepasakyčiau turbūt nė vieno. Gal Europa Report? Mačiau labai seniai, tikrai negerantuoju, bet lyg tai bent jau buvo tokie dalykai, kaip nesvarumas... daugiau su hard SF susiduriu knygose, pvz. Michael Crichton, kažkiek Larry Niven
Gravity nemačiau, kas ten per šniūras keliais žodžiais?
Kalbant apie kvailumą, mane ypač veikia, kai kvailais laikomi žiūrovai. Nesakau, kad laikomi be pagrindo. Bet vis tiek veikia. Tas pasireiškia viena ar kita forma pateiktais perdėm išsamiais paaiškinimais „kas vyksta“, ir ypač tipiška — filmo pabaigoje koks nors veikėjas paaiškina siužetą, blogiukų motyvacijas jei tokių buvo, ir panašiai. Paliekama nulis vietos pagalvoti ir pasistengti suprasti pačiam. Labai vertinu filmus/serialus, kurie nebijo pasitikėti žiūrovo intelektu.