- žinutė msn.com portale apie Lietuvos prezidento rinkimus.
Politikos užkulisiai
O ką reiškia apeliuoja į emocijas ir kaip turėtų atrodyti problemos įvardijimas / sprendimų siūlymas, kuriame į emocijas neapeliuojama? Pavyzdėlį kokį prašyčiau, apibrėžimas irgi nepakenktų. Gal net verta sukurti atskirą temą aptarti šitai mantrai, nes dažnai žmonės apeliuoja į emocijas sakydami, kad kažkas blogai nes apeliuoja į emocijas.visokie Puteikiai, kurie iš esmės tik apeliuoja į emocijas
nu tai įsijunk Puteikį, pažėk jį kokią valandą, ir manau kad klausimų daugiau nekilsSeianus wrote: ↑2019-01-21 20:36O ką reiškia apeliuoja į emocijas ir kaip turėtų atrodyti problemos įvardijimas / sprendimų siūlymas, kuriame į emocijas neapeliuojama? Pavyzdėlį kokį prašyčiau, apibrėžimas irgi nepakenktų. Gal net verta sukurti atskirą temą aptarti šitai mantrai, nes dažnai žmonės apeliuoja į emocijas sakydami, kad kažkas blogai nes apeliuoja į emocijas.visokie Puteikiai, kurie iš esmės tik apeliuoja į emocijas
Apeliuoti galima į visokias emocijas. Viena, kai apeliuojama į normalius jausmus, pavyzdžiui, užuojautą ar gailestį, ir kas kita, kai kurstomi sąmokslo teorijų ištroškusių žmonių jausmai, pavyzdžiui, "Lietuvą valdo pedofilų klanas", "vaikų teisės pardavinėja vaikus" ir t.t. Puteikis dažniausiai apeliuoja į pastaruosius, ir kaip taisyklė tą daro tik dėl politinių tikslų, siekdamas dėmesio žiniasklaidoje, nes nuoseklumo pas jį nulis. Dabar jis prieš vaikų atiminėjimą tėvų, o tik prieš kelis metus piktinosi, kad policija buvo panaudota vaiką grąžinti mamai (https://www.youtube.com/watch?v=uiTopfJ2050, nuo 13:00). Žodžiu, žmogus tiesiog ieško progų pakurstyti visokių moralinių žemumų emocijas, kad galėtų užlipti ant populiarumo bangos. Tokia taktika ir tiek.
- sakykim "žurnalistai"? kokio "žodžio" laisvės jie nori? nebaudžiamai šmeišti visą Lietuvą iš pavienių atvejų?
Išvada: žurnalistas neturėtų skelbti visai visuomenei nebūdingų pavienių atvejų, nes jie neatspindi visuomenės intereso. Tokių "netikrų žinių" paskirtis yra tik viena: kiršinti skirtingus visuomenės sluoksnius.
Tai čia kiek matau problemos yra nenuoseklumas ir melavimas, o ne vadinamasis apeliavimas į emocijas.Lionginas wrote: ↑2019-01-22 15:41Apeliuoti galima į visokias emocijas. Viena, kai apeliuojama į normalius jausmus, pavyzdžiui, užuojautą ar gailestį, ir kas kita, kai kurstomi sąmokslo teorijų ištroškusių žmonių jausmai, pavyzdžiui, "Lietuvą valdo pedofilų klanas", "vaikų teisės pardavinėja vaikus" ir t.t. Puteikis dažniausiai apeliuoja į pastaruosius, ir kaip taisyklė tą daro tik dėl politinių tikslų, siekdamas dėmesio žiniasklaidoje, nes nuoseklumo pas jį nulis. Dabar jis prieš vaikų atiminėjimą tėvų, o tik prieš kelis metus piktinosi, kad policija buvo panaudota vaiką grąžinti mamai (https://www.youtube.com/watch?v=uiTopfJ2050, nuo 13:00). Žodžiu, žmogus tiesiog ieško progų pakurstyti visokių moralinių žemumų emocijas, kad galėtų užlipti ant populiarumo bangos. Tokia taktika ir tiek.
Problema yra kad nenuoseklumas ir melavimas yra dangstomas apeliavimu į emocijas, ir racionali diskusija nelabai yra įmanoma nes faktai yra ignoruojami. Teisingai Svetimas pastebėjo apie Post-Truth Politics.
Pats apeliavimas į emocijas nėra blogai per se. Blogai yra kad juo yra dangstomas fearmongerinimas, melavimas, nenuoseklumas ar net tiesiog elementarus kvailinimas.
Tai visos pusės aišku teigia, kad jų oponentai ignoruoja faktus ir siūlo neracionalius sprendimus. Senas kaip pasaulis viešų diskusijų triukas. Kai realybėje greičiausiai faktus ignoruoja nes tie faktai labai jau abejotini ir gal nelabai net faktai ir tiek. Arba iš tų faktų nebūtinai plaukia oponentų siūlomi sprendimai ir t.t.
Na kodėl, čia yra apeliavimas į emocijas. Ponaitis Puteikis juk puikiai žino, kad yra visuomenėje nemažai žmonių, kurie tik ir laukia, kas jiems parodys atpirkimo ožį, kaltą dėl nenusisekusio gyvenimo. Šitiems žmonėms žūtbūt reikia išlieti pyktį ant kokios nors Šakalienės, pedofilų klano ar kažko labiau tradiciško, pavyzdžiui, žydų. Puteikis į tą pyktį ir apeliuoja, jį kursto.
O kodėl tai yra blogai, tai istorija pilna pavyzdžių. Gal blogai, kad tai vadinama "apeliavimu į emocijas", Stormo paminėtas "fearmongerinimas" geresnis žodis, bet nežinau lietuviško atitikmens. Pas mus, kai kalbamas apie apeliavimą į emocijas, dažniausiai tai ir turima omeny, visokių puteikių ir gražulių atvejus.
Na o pvz., jei politikas siūlo įstoti į NATO kad būtume saugesni, ar tai nėra apeliavimas į emocijas, žmonių noro būti saugiems išnaudojimas? Ar, suapvalinus, bet koks kitas atvejis kai politikas kažką siūlo. Visada viskas susiveda į mūsų jausmus ir troškimus: troškimą pavalgyti, troškimą būti saugiems ar ypač kad saugūs būtų vaikai, troškimą turėti kažkokią saviraiškos laisvę, teisingumo troškimą ir kt. Siekis nubausti korumpuotus politikus nėra kažkoks blogas, kaip ir siekis sunaikinti pedofilų klaną (jei toks egzistuotų / egzistuoja).
Iš ties turbūt mes tesiginčyjame dėl terminų. Bet man kliūva tas apeliavimas į emocijas, nes atrodo tarsi emocijos ir jomis grįsti politiniai sprendimai yra kažkas blogo.
Iš ties turbūt mes tesiginčyjame dėl terminų. Bet man kliūva tas apeliavimas į emocijas, nes atrodo tarsi emocijos ir jomis grįsti politiniai sprendimai yra kažkas blogo.